Kartais Gylys tampa sentimentalus.

Kartais ateina tokia akimirka,kai būna baisu.

Kartais bandai pabėgti nuo baimės įvairiausiais būdais.

Deja, kartais pabėgti yra neįmanoma.

Tai tiek šiam kartui.

Sayonara.

-Aš turiu svajonę.. [papasakoja]

-Baik tu, tikrai jau kad svajoklis. Didesnių norų nesugalvoji?

-Pamatysi.

[po kėlių mėnesių]

-Labas,pasveikink,įgyvendinau savo svajonę.

-Tu čia rimtai? o.O

-Taip. (šypsos)

-Velnias..Laikas ir man pradėti svajoti…

Laikas ir man pradėt svajoti.

Hoho.

Su jumis sveikinasi Gylys.

Vakar Gylį užplūdo vasaros nostalgija,dar ir oras prisidėjo,tad jis nusprendė  atidaryti vieną savo vasariškų pomėgių sezoną. Ne, tai ne dešrelės ir alus ar klubai iki paryčių.
Gylys keistuolis biški,o gal taip pasireiškia sentimentalioji jo pusė.. (?)

Arba vis tik Gylys truputį romantikas (kartais jis to nenori pripažinti..)

Taigi vakar Gylys leido naktį grynam ore, skaičiuodamas žvaigždes ir laukdamas nors vienos krentančiosios.

Gylys dievina šiltas,giedras vasaros naktis.

Vakarykštė buvo kaip tik tokia-tobula, jei neskaityti fakto,kad dar ne vasara.

Tiesa, krentančios žvaigždės šis personažas taip ir nepamatė,beeeet. Jis pamatė ne vieną skrendančią :D
Melynai-raudonai-baltą žvaigždę ir keletą tokių diiiidelių, skrendančių į saulėtąją Grand Kanariją ar kitą (geresnę?) vietą :D

Įdomu, ar sugalvoti norai išsipildys mėlynos žvaigždės pagalba?

Bet jis matė ryškių tikrų žvaigždžių ir kone dvigubai didesnį mėnulį. (kadangi Gylio regėjimas nekoks,tad šviečiantys kūnai danguje išsilieja ir tampa..didesni :D nors.. beformiai… :D)

Jis taip pat matė tikrą raudoną žvaigždę… Ką ji darė danguje? o.O

Gylys įsijungė muzikėlę, kuri priminė praeitą vasarą, dėja, nebeturėjo ypatingos jam ,tradicinės tokioms akimirkoms  dainos. Tačiau.. Kažkokiu magišku būdu.. Turėjo jos pakaitalą, coverį,kuris suėjo gal ne taip gerai (nes būtent ta versija Gyliui kelia nostalgiškus jausmus) ,tačiau kiek dirbtinę (o gal tai buvo net labai nuoširdi?) šypseną sukėlė .

Bežiūrėdamas į tamsėjantį dangų,gylys griebė saują mažų akmenukų ir pradėjo juose ieškot “drakono rutulių” (neklauskit), tik.. jau buvo per tamsu ,todėl visa sauja,po vieną, keliavo į vandens telkinuką, raibuliuodami vandenuko paviršių,kuriame atsispindėjo “padidintas” mėnulis.
Paskutinysis akmenukas buvo magiškas. Gylys pasakė jam savo norus ir tas (aišku tai Gylio vaizduotės vaisius) jam pažadėjo išpildyti juos.

Ir nors ištraukus ausines buvo girdėti kraupus kaimynų karaoke, net jis nesugebėjo sugadinti šių nuostabių akimirkų. Netgi.. atvirkščiai? Praplėtė šypseną. Tik landžiojant naktį po kiemą.. Šis bijojo,jog kaimynai nepamatytų keistuolio naktyje. (būtų kažkaip nejauku :D)

Kiek kvailokas,kiek banalokas ir vaikiškas mano postas..  Bet tikrai jaučiausi it mažas vaikas,bandantis pasijausti nors kiek įkvėpiančiai ar prisiminti kažką mielo iš praeities,kas sukeltų šiltus jausmus.
Tačiau prisiminiau tik kaimynų katiną,kuris prieš metus mane stebėdavo iš aukščiau,kai būnant mieste, po vidurnakčio užeidavo noras pažiūrėt į miesto žibūrius.

Taigi.. Tuo ir baigsiu savo šios dienos žinutę blogiečiams.

p.s še jums coverį,kurio vakar klausiau klausiau.

Geros dienos:]

Kodėl.

Diena.

Tokia.

Trumpa?

Energetinis  palaiko mano gyvybines funkcijas.

Atleisk,mielasis,kad tiek metų sakiau,koks tu šlykštus.

Šiandien aš tave myliu.

Šiandien tu vienintelis gali mane “palaikyti” sunkioje akimirkoje.

Akimirkoje,kai trūksta vos vos,kad užmigti bestovint.

Už lango šviečia saulė.

Pavasaris.

Yey.

Pailsėjom ir užteks.

Gylys eina draugauti su samprotaujamuoju rašiniu.

Kurio nepajegia rašyti,nes smegenys jau seniai atsisakiusios paklusti bet kokiam Gylio norui.

Iki, arba,kaip sako Džiapanijoj - Džia mata ne.

Ar nesijuoksi, jeigu medinėse sūpynėse kieme vėl įsisupsiu? Iki pat dangaus! O smėlio dėžėje iškepsiu mums abiems pyragą? Gražiai papuoščiau… (nors hamburgerius “kepti” mėgau labiau : D )

Taip,mes jau pradėjome ruoštis paskutiniam skambučiui, susiskirstėme rolemis ir išsidalinome žodžius,kurie nostalgiškai primins mums,kad mes jau nebe vaikai,kad laikas pagaliau išbristi iš smėlio dėžės.

Vaikystė prabėgo it akies mirksnis.. Ir taip norisi ištarti “Sustok,akimirka žavi.” Dėja,kiek kartų bekartočiau.. Laikas vis bėga nuo manęs.

Getė gaidys .
Draugė taip manė.
Ne,ji galvojo taip ne todėl,kad jis įgyvendino visų taip trokštamą norą gyventi ilgiau, gauti antrą šansą..

Ji taip galvojo tikriausiai todėl,kad teko rašyti teksto suvokimą iš Fausto.

Ech,laikas taip greit bėga.
Tačiau mes neturėsime antro šanso ir jokia žavi akimirka nesustos.

Tad..

Nebūkim gaidžiais mes patys ir darykime tai,kas priverstų mus nesigailėti prabėgusio laiko.

Su jumis atsisveikina Gylys,kuris skuba daryti kažką,dėl ko vėliau džiaugsis.

Bebebe.

(p.s motyvuodamas save, Gylys pasidarė ekrano užsklandą,kuri skelbia : 

Yah. There is. )

P.s šiandien Gyliui tikrai gaidiška diena.

Hrr.

Jums tikriausiai irgi yra buvę,kad vietoj to,jog pradėti daryti kažką,kas yra būtina, susigalvojate milijoną mažų, visiškai nereikalingų dalykų,kuriuos noriai vykdote tik tam,kad  nereikėtų griebtis svarbaus darbo. (ohh,atsiprašau už savo rašymo stilių,šiandien jis ypatingai apgailėtinas)

Pas mane tai dažniausiai būna valgymas,valgymas,valgymas. Šiandien dar prisidėjo va šio beprasmio įrašo rašymas ir visiškai ne mano stiliaus muzikos klausymas.

Žinot, taip keista..
Gylys nėra mėgėjas lietuviškos muzikos, tuo labiau niekad nėra klausęs bardų..  Tačiau kažkodėl dabar pas jį groja būtent viena lietuviškų bardų dainų.  Ir neesmė,kad jis neturi supratimo apie ką ten dainuoja, tiesą sakant,net nesiklauso žodžių,tačiau… Balsas .. Vienas tų,kurie sušildo,žinote?

Norėtųsi parašyti ką nors protingo.

Tačiau galva tuštutėlė.

Tad..
tuo ir baigsiu šitą visiškai  vertės neturintį įrašą.

Tiesiog.. biški tempiau laiką ir tiek.

Niekad nesigyriau tobula atmintimi,tad neprisimenu kaip atrodė ši diena metus prieš.

Nors ne, meluoju. Puikiai pamenu,kaip Gylys gamino maskarponinį tortą su braškėm per savo aštuonioliktą gimtadienį. Tądien pirma pamoka buvo chemija.. Nieks nepasitiko su glėbiu rožių.. Tik klasiokė padovanojo niekutį,o kiti paplojo per petį sakydami “Sveikinu” (100% jie pamatė facebook priminimą,todėl taip “maloniai” ir pasielgė,neužmiršo mane pasveikint…) Rodos, tai buvo antradienis. Atėjus namo Gylys matė tetą grėbiančia sausus lapus. Švietė saulė.  Gylys nuėjo pasisupt ant supynių. Hehe.
Šiandien, tiksliau rytoj,.. Sniegas bus nuklojęs visą žemę, o ir temperatūra, neprimenanti pavasario, “maloniai” glostys Gylio žandus, beeinant į užsienio kalbos įskaitą.

Gimtadienis..Kartais jo laukdavau (ypač vaikystėje), bet vėliau dažniausiai ne. Nemėgstu gimtadienių. Praeitų metų balandžio penktoji iš tolo švietė kalendoriuje pažymėta juoda spalva. Ech,tas vaikiškas naivumas,tikintis,kad atėjusi pilnametystė kažkaip pakeis tave.. Nė velnio, kaip buvo vaikas,taip ir liko tas Gylys.
Šiemet gimtadienis man yra eilinė diena. Tiksliau ne eilinė,bet įskaitų diena. Vietoj to,kad kepti tortą (nors meluoju.. visvien nekepčiau) , turėsiu sedėti prieš žiauriai nekenčiamą mokytoją ir kalbėti dialogą su žaiuriai nekenčiamu žmogum. Ech, gera gimtadienio pradžia.. Guostu tai,jog Gylys kalba pirmas,tačiau paguodą sužlugdė mokytojos žodžiai “visi po paskutinės poros renkatės sužinot atsakymų” “o galima neateit?” “ne.”
Trumpai ir aiškiai.
Na, tiek to, Gyliui jau vienodai rodo.

Be to, Gylys jau yra net ne kartą, o visus du, pasveikintas su gimimo diena,kuri net neatėjo.
Pirmas kartas buvo nuo mylimo L. Gavau supernerealiainuostabią dovaną paštu. (Ir kas sakė,kad Lietuvos paštas dirba lėtai? Nespėjo išsiųsti.. gavau kitą rytą.. Lietuvos paštas dirba tikrai puikiai :D)

(p.s ,L., Dovana yra soti ir maitinama dažnai.. net skundžiasi pilvo skausmais.. sako “nemaitink, nemaitink, plyšiu tuoj”  :D )

O antras kartas buvo šįryt… Atėjo močiutė ir sveikina- Su Gimtaaadieniu!
Gylys išsišiepęs.. Močiut, šiandien ne mano gimtadienis..
Močiutė-meluoji?
Gylys– ne, močiut, jis rytoj…

ėėėėė  :D
Ogi linksma buvo. Tikrai linksma. Iki šiol linksma. :D
O koks skirtumas? Šiandien..rytoj.. poryt? Svarbu parodytas nuoširdus dėmėsys..:)

Kodėl aš nemėgstu gimtadienių?
Nes facebookas praneša visiem,kad sveikintų,net tiem,kuriem tikrai iš tolo vienodai šviečia ant tavęs ar tavo gimimo dienos. Nelieka nuoširdumo,nelieka to tikro sveikinimo.
Tačiau jei paslėpti datą facebooke.. Man baisu,jog pamatysiu,kad vis tik Gylio gimtadienio nežino net tie, iš kurių Gylys labai laukia sveikinimo. O argi Gyliui turi tokie žmogai rūpėt? Nerūpi. Nerūpi? Na, gal truputį…

Taip pat Gylys nemėgsta vakarėlių,kuriuose liejasi alkoholis ir vėm*lų upeliai..,o draugai virsta grindis klojančiom kiaulėm. Aš pass.
Ir.. Gyliui yra sunku rodyti nuoširdų džiaugsmą priimant sveikinimus ar dovanas. Gylys blogas aktorius.. Oskaro negautų, nebent “Auksinę avietę” .

Taigi.. Šį vakarą baigiu su knygutę rankose,kuri “padės” pasiruošti rytoj laukiančiai įskaitai.

Vis tik tikiuosi,kad rytoj aš šypsosiuos daugiau,negu visada.

Gudnait,žmogeliai.

Į mane žvelgia gražios,kupinos šilumos akys.. Tokios, į kurias norisi panirti.. Tokios,kurių išraiška sako “apkabink mane”.. Tokios,dėl kurių norisi numirti.

Švelni šypsena puikiai dera su žibančiom akim. Atrodo,tarsi visa tai netikra, taip tolima ir Tau neskirta .

Akys nukrypsta į kitą pusę, šypsena dingsta ir tu supranti,kad praradai vienintelį šansą ,kurio, galbūt, net neturėjai.

Taip,tu vėl praradai tai,ko net neturėjai.
Šansą,kuris tebuvo tavo vaizduotės vaisius.

Šypseną,kuri tikriausiai buvo skirta besišypsančio žmogaus mintims išreikšt.
Akis,kurios  netyčia užklydo į tavo pusę.

Ir tavo veide pasirodo ką tik matytai šypsenai neprilygstantis,bet toks “tikras” tavasis graudulingas šypsnis.

“He” -nuskamba mintyse.

Nuostabi akimirka yra nuostabi tik tą vienintelę akimirką.

(Gylys rašė šį įrašiuką su plačia,gal kiek graudžia, šypsena veide,todėl tikisi,kad bent vienas žmogutis irgi nusišypsos perskaitęs ir dėkoja už tai iš anksto. (:   )

Užmačiau šiandien šį 12kos minučių filmuką ir norėčiau pasidalinti su jumis.
Tikrai šiltas ir toks.. Gerietiškas, mane tai net sugraudinęs.
Tad gero jums savaitgalio.

Iš tos nerealiai didelės laimės..

Tfu..

Liūdėsio,pykčio ir nervų mišinio..

Iš to viso mišinio..

Prisikrovė Gylys didelę lėkštę maisto..

ir kad nepravirkų (tom nematomom vyriškom ašarom)

susikišo visą tą maistą sau burnon.

Ir ką jus manote?

Po Tokio “depresijos” gydymo Gylys vėl priaugs taip sunkiai numestą kilogramą ir verks dvigubai (tom nematomom vyriškom ašarom).

Bet dabar.. Jis pasiruošęs numalšinti nerimą apsivalgymu ir garsiu dainavimu (ne,Gylys neturi balso visai),kuris užgoš net blogiausias mintis.

Tokia optimistiška gaida ir baigiu Gylio šiandienos postą.

Iki greito,

.