Kartais Gylys tampa sentimentalus.

Istorijos.. Dramos.. Ha. Man įdomu ką žmonės (blogerės) mąsto jas rašydamos?  Jos rašo dėl smagumo? Jos rašo,nes aplanko įkvėpimas? Jos rašo,nes gossip girl paskatino parašyti kažką romantiško ir dramatiško?  O gal jos rašo,norėdamos nebyliai pasidalinti savo gyvenimo akimirkom? Savo svajonėm?

Kodėl aš pabandysiu rašyt? Nes.. kartais aš noriu,kad gyvenimą galima būtų režisuoti. Aš rašysiu,nes noriu pakeisti savo personažų likimus. Noriu.. Noriu,kad mano personažai (o gal giliai širdy ir aš?) patirtu kažką (tik dar tiksliai nežinau ką). He. Taip, kartais aš noriu būti jų kaily. Tom laimingom akimirkom. Ar tom liūdnom. Noriu sužinot,kaip elgčiausi tam tikrom situacijom. Ir nors tai istorija ne apie mane, bet dalis mano asmenybės čia tikrai bus (vis tik tikiu,kad rašytojas ((xa xa, čia reiktų dėt milžiniškas kabutes ir pliaukštelt man per žandą už tokį gobšų savęs aukštinimą.. iki “rašytojo” man miljonas metų)) į savo kūrinį įdeda dalį savęs,kaip žmogaus,kaip asmenybės ir kaip skaitytojo.)

Tai vat, jei dar nepavargote skaityti įžangėlės, būtų visai smagu sulaukti ir istorijos skaitytojų.
So…. Biški niūrus, pesimistiškas mano kūrinukas.

Žinote, aš visada maniau,kad vienas iš romantiškiausių dalykų žemėje yra kai vaikinas tau verkiant  pasako  ” Niekada neverk prie kieno kito akių, tam esu aš” ,bet ką daryt, jei aš neverkiu išvis?

Tai,kad aš neturiu vaikino..atrodo antraeilis dalykas,palyginus su tuo,jog net turėdama,niekada neišgirsiu šių žodžių. Apmaudu. Heh, vis tik šis gyvenimas man primena pragarą. Sumautą pragarą.

-Mariam, kiek kartu tau kartot,kad mokyklos stogas ne vieta mokiniams. Kitą kartą teks užrakint duris,ką?-valytoja buvo ne juokais įpykus.

-Atleiskit, tiesiog tai vienintelė vieta, kur aš galiu ramiai pabūti..vienintelė  gera vieta mokykloje.

-Tavo problemos,kad man daugiau čia nesirodytum, supratai?

-Taip,- atsikėliau nuo šaltų stogo plytų ir nutypenau klasės link. Klasės,kurios nekenčiu. Klasiokų,kurie manęs nekenčia. Nutypenau į savąjį kasdieninį pragarą.

Taip, aš neturiu draugų. Visi aplinkui vieni idiotai. Nekenčiu žmonių. Geriau jau beždžionės. Arba šunys.

Aš sėdžiu galiniam suole prie lango. Dažniausiai tai yra mano vienintelis pabėgimo iš šios klasės šaltinis. Per pamokas vien dėka lango,aš galiu nusikelti į savo pasaulį,kuriame manęs nesupa šie bukapročiai. Langas. Šviesa. Ramybė. Dėja, bėgu tik mintimis,mat iš trečio aukšto ..per langą nešoksi.

Daug kas laiko mane keistuole. Ir nevykele. Ir atstumtaja. Bet tiesa yra ta,kad aš pati neprisileidžiu žmonių. Vaikystėj tokia nebuvau. Turėjau begales draugų. Visada buvau įvykių centre. Tik neprisimenu kada visa tai pasikeitė. Kada mane apsupo šitie tikrieji nevykeliai? Kur dingo žmonės…kuriuos aš mėgau? Ahh,vis tik jie čia. Jie tie patys nevykėliai aplink mane. Įdomu, ar kas beprisimena ankstesnijį mano veidą? Ha.

Suskambėjo skambutis ir įžengęs mokytojas pradėjo dėstyti pamoką. Pasibaigus pamokai jis paklausė:

-Kas šiandien budi?-viena iš merginų įteikė jam budėjimo tvarkaraštį.

-Marius ir… šizofrenikė? Kas per šizofrenikė?-klasėje pasigirdo juokas. Taip,tai aš. Atsistojau.

-Jie turėjo omeny mane.

-Kodėl..

-O kas čia tokio? Jei jau mūsų panelės laisvai jus vadina gėjumi,nes nenorite su jomis permiegot,tai šizofrenikė.. nieko baisaus. -mokytojas sutriko,o panos tapo raudonomis ir pradėjo šnibždėtis tarpusavy,-Beje, ar žinojote, jog turite asmeninių stalkerių būrelį?-pasigirdo vis garsėjantis šurmulys tarp panų,- net blogą sukūrė,kur deda jūsų nuotraukas, bei istorijas. Jei domins, pasiklauskit pas bet kuria mūsų panelių,jos jums su malonumų (taip,mano tonas ir žvilgsnis buvo toks,lyg kalbėčiau apie Š..dą.) parodys. O dėl budėjimo..Mariau,gali būt laisvas, aš pati susitvarkysiu.-nusisukau ir išėjau iš klasės. Ne pats geriausias laikas likti ten. Tuo labiau nenoriu matyti mokytojo reakciją į savo nuotraukas. Per daug gerbiu jį ir iš dalies gailiuosi savo poelgio,bet..tegu kvaišos gauna.

Aš vėl ant stogo. Dabar jau matau,kaip tos kvaišos ieško manęs lauke. Man..galas? Na ir tegul. Vis tiek čia nieko gero. Įdomu..kiek laiko man čia reikės sedėt,kol jos dings iš mokyklos?

Prasedėjau dvi valandas. Tada sutvarkiau klasę ir nupėdinau namo.

Pilkas daugiabutis, trijų kambrių butas. Kambarys su balkonu-langu į mano pasaulį. Namie- tik aš ir kartais tėvas. Kartais girtas, kartais piktas kartais,rečiau,blaivus ir geros nuotaikos. Bet aš turiu raktą nuo savo kambario,todėl net kai tėvas ne nuotaikoje, mane tai paliečia nebent žodžių lavina,plūstančia iš gretimų kambarių ir durų trankymu. Kai tėvas geras, aš jam gaminu vakarienę. Mėgstu gaminti. Tėčiui patinka , sako skanu.

Šiandien jis geros nuotaikos. Nupirko ledų.

-Kai buvau tavo amžiaus.. Jau buvau turėjęs septynias merginas. O tu kiek turėjai vaikinų?

-Nė vieno.

-Visa į motiną.. Jaunystėj nė vieno berno neturėjo,vaidino gerutę ir nepasiekiamą.. o dabar, su visai visais iš eilės ta #$%^&#$%^ . -trenksmas kumščiu į stalą ir ištirpę ledai puodelyje aptaškė man veidą.

-Jau dešimt metų praėjo, gal laikas nustot kalbėt apie ją?- abejingai nusišluosčiau veidą.

-Apie ją? Ji tavo motina, po šimts pypkių.

-Motina nepalieka vaikų (su geriančiu tėvu ,pratęsiau mintyse).  Aš einu, man reik namų darbus padaryt. Skanūs ledai buvo.

-Dink iš akių.

Ah,pamiršau. Kai kartais tėvas būna geros nuotaikos, visada ta nuotaika sugenda.

Ryt šeštadienis. Tikiuos per savaitgalį klasiokių noras mane užmušt šiek tiek aprims.

Išeinu  į balkoną. Iš balkono puikiai matosi niūrus ir pilkas rajonas,kuriame gyvenu. Septintas aukštas pats geriausias apžvalgai. Ir matyti kaimynų balkonai,kurie yra labai arti. Norint,galima lengvai perlipti ir atsidurti svečiuose. Na,aišku,jei nebijai aukščio. Į pavakarę,aš nuolat ,kai šilta,būnu savo balkoniuke. Savo erdvėj. O šiandien buvo šilta. Ir aš išėjau pakviepuot grynu oru. Septinto aukšto oru. Su puodeliu arbatos. Ir nejučia pradėjau niūniuot dainą. Staiga pasigirdo krenkštelėjimas,nuo kurio aš net krūptelėjau.

-Balso tai neturi.. -nusijuokė kažkas. Pasukau galvą į šoną ir pamačiau nematytą žmogystą.

-Tu?-pažvelgiau įdėmiai.

-Aš.

-Visada galvojau,kad tu esi daug daug daug vyresnis. O gal…Nejau mano kaimynai,gyvenantys šitam (pažvelgiau aplinkui) name, turi tiek pinigų,kad investuot į savo snukį ir atsijauninti iki tokio lygio. Wuahh. Įspūdinga.-pavarčiau akis ir jau ruošiaus eit,tačiau jo juokas mane sulaikė.

-Hahaha. Na, dėja,tavo senasis kaimynas pardavė savo būsta ir dabar aš čia gyvensiu.-saigiai atsukau galvą į jį.

-Man neįdomu.-nusisukau ir išėjau.

Dar vienas žmogus. Iš kur jie imasi..?

Savaitgalį praleidau lovoje. Pirmadienio rytą, radau tėva gulintį koriduriuje, visiškai girtutėlį. Tikriausiai jis neseniai tik parsirado. Nutempiau į lovą ir pradėjau rengtis į mokyklą. Uniforma,kuprinė ir batai. Vualia. Jokių šukuosenų, jokio makiažo ar velniai žino ko. “Pilka pelytė” būtų per geras apibūdinimas. Tiesiog žmogus,kuris nori tapti nematomu. Iš pačio ryto nuotaika tiesiog siekė dugną. Maža to,išėjus iš buto,berakinant duris, pamačiau penktadieninį kaimyną,kuris rakino savasias duris.

-O, argi tik ne dainorėlė čia?-Dabar galėjau gerai įsižiūrėt į jį. Simpatiškas,aukštas ir mielai atrodantis vaikinas. Tipiškas mergiščius ir dviveidis.- o tąkart tu pasirodei gražesnė. Ech vakaras… viską pagražina. - ohh,taip, kalbant apie mane-ilgi,nuolat besiveliantys,bet palaidi tamsūs ,šokoladiniai plaukai, didelės rudos akys , putlios lūpos, nedidelis ūgis ir gana didelė nosis,kuri gadina gal visai ir neblogą derinį. Nieko nepasakius nuėjau.

-E,palauk gi. Matau tu dar moksleivė,ne? Aš irgi , šiandien mano pirma diena mokyloje, gal žinai kur randas _______ mokykla? Aš sustojau. Tai mano mokykla.

- Laikykis nuo manęs penkių metrų atstumu ir nekalbėk,tada pasieksi mokyklą be problemų.-tariau net nežvigtelėjus.

-Tai..Mes mokysimes vienoje mokykloje? smagu.-plačiai nusišypsojo.

-Penki metrai ir užčiaupta burna.

-Tiki į lemtį? Aš tikiu. Pavyzdžiui..

-Tu kurčias ar ką?- riktelėjau.

-Ko tu tokia…

-Aš tiesiog nemėgstu žmonių,tad buk malonus, užsičiaupk.

Likusį laiką mes ėjom atokiai vienas nuo kito ir tylėdami. Pirmas įspūdis,..Manau po tokio daugiau manęs nepatrugdys. Priėjom mokyklą, aš nuėjau į klasę,o jis pasiklausė pas mokinius kur direktoriaus kabinetas.

Klasėje manęs laukė merginos. Nespėjus nė padėti tašės,jos išsitempė mane laukan.

-Kaip drįsai,kale?-prirėmė prie sienos už mokyklos.

-Pirmos pradėjot, gal jus ir nežinot,bet šizofrenikai yra neprognozuojami.-Viena panų, Beatričė, a.k.a Bebė, trenkė man per žandą iš visos jėgos. Aš prunkštelėjau.

-Čia tau už mūsų seną draugystę.

-Draugystę? Tu vadini tai draugyste? Niekada nelaikiau ir nelaikysiu tavęs savo drauge. Turiu savigarbos tam.-vėl smūgis. Tik šįkart,rodos,stipresnis. Keli timptelėjimai už plaukų ir dar keli smūgiai,kol nepradėjo lašėt kraujas. Štai ir baigėsi. Skambutis kvietė į pamoką,jos nusimuilino. Nuėjau nusipraust ir su praskelta lūpa bei kiek “pagražintu” veidu pavėluotai įpėdinau į klasę.

-Atsiprašau,kad vėluoju,-klasėje pasigirdo juokas, pamačius mane,tačiau aš tik dar aukščiau kilstelėjau galvą ir taip pat šyptelėjau.

-Kas su tavo veidu?-paklausė mokytoja.

-Atsitrenkiau į sieną, galima sėst?

-Eik pas seselę.-liepė mokytoja.

-Viskas gerai,tamsta mokytoja.-nupėdinau į savo vietą su šypsena veide. Žingsniavau pro skriaudėjas su ta pačia išraiška,kaip ir pasakodama jų istoriją mokytojui.

Per pietų pertrauką,galvojau vėl prasidės viskas iš naujo,tačiau nenorėdami sukelti įtarimų, visi manęs šalinosi. Užlipau ant stogo. Atsisėdau ir man pasidarė taip žiauriai liūdna. Šypsena darkė veidą,o taip norėjos verkt. Bet nemoku. Nebemoku nuo to laiko,kai mane paliko mama. Kai mane paliko mano draugas. Kai du brangiausi žmonės mane paliko,nusprendžiau,kad net ašaros jų nebegrąžins. Nuo to laiko neverkiu.

Su ta darkančia šypsena pradėjau dainuot vieną mėgstamiausių dainų “Oh the wildflowers that bloomed Ah, please tell me Why do people fight Hurting one another?”

-Tavo balsas vis tiek netinka dainavimui.- atsisukau- stalkeris kaimynas.

-Ko tau čia?-nusisukau. Jis prisėdo šalia.

xoxo, jei vis tik kažkas skaitė ir nemirė iš nuobodulio.. DĖKUI (:

Patiko (4)

Rodyk draugams

Parašė Gylys 2012-02-08 18:40
Įrašo kategorijos: Be temos.